Maišiagalos

Kontaktai

Maišiagalos seniūnijos veiklos nuostatai

Maišiagalos seniūnijos veiklos planai ir ataskaitos

Maišiagalos seniūnija yra Vilniaus rajono šiaurės vakaruose. Ji ribojasi su Dūkštų, Avižienių, Riešės, Paberžės seniūnijomis. Maišiagala yra viena iš seniausių gyvenviečių. Seniūnijos plotas siekia 10 085 ha, jos teritorijoje yra 41 kaimas. Seniūnijoje gyvena 3 160 gyventojų. Didžiausios gyvenvietės: seniūnijos centras – Maišiagalos miestelis, Karvys, Gudeliai, Kiemeliai.

Vardo kilmė: Manoma, kad miestelio vardas yra kilęs nuo asmenvardžio Maišys ar Maišelis, pridėjus galūne - gala („galas, kraštas“). Liaudies etimologijoje teigia, kad statant vietos piliakalnį, vienam žmogui nešant maišą į kalną plyšo maišo galas jis ir sušuko „Maišo galas!“ Iki XX a. vidurio miestelis vadintas Maišiogala.

Herbas: 1994 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko dekretu Nr. 257 buvo patvirtintas Maišiagalos herbas. Juodame lauke pavaizduotas šv. Antanas apsirengęs rudu abitu, o jo galvą puošia žaižaruojantis nimbas. Šventasis prie krūtinės laiko ant sidabrinės drobulės sėdintį kūdikėlį Jėzų, kairėje rankoje – žalią lelijos šakelę su sidabriniais žiedais. Abiejų figūrų plaukai auksiniai, kūnai natūralios spalvos. Dabartinį herbą galima laikyti Maišiagalos herbo, patvirtinto dar XVIII a. pabaigoje, analogu.

Seniūnijos istorija: 1365 m. vokiečių kronikose minima Maišiagalos pilis. 1390 metų pavasarį kryžiuočiai visiškai sudegino kunigaikščiui Algirdui kadaise priklausiusią pilį. Pasak Lenkijos kronikų autoriaus Jano Dlugošo, Algirdas paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Maišiagaloje, čia mirė ir buvo palaidotas. XIV amžiuje Maišiagala jau buvo nemažas miestelis. 1387 m. buvo pastatyta viena iš septynių pirmųjų bažnyčių. 1528 m. Maišiagala jau minima kaip miestas. Čia veikė 39 smuklės, didelė turgavietė. Netrukus Maišiagala gavo prekybos miesto privilegijas. 1792 metais Maišiagalos miesteliui suteiktos Magdeburgo teisės ir pripažintas šv. Antano su kūdikėlių ant rankų herbas. Nuo 1802 m. Maišiagalą valdė žemvaldys J. Houvaltas, kuris ketino maišiagaliečius paversti savo baudžiauninkais, tačiau šie pasipriešino. Maišiagalos gyventojai didžiuojasi savo mokykla, įkurta dar XVIII amžiuje ir Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurioje yra vertingų skulptūrų ir paveikslų, priskiriamų prie meno šedevrų.

Maišiagalos seniūnijoje gyveno Obrembski Juzef (Józef Obrembski) (1906-03-19–2011-06-07 ) – kunigas, monsinjoras. Nuo 1950 metų dirbo Maišiagalos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijoje. Už aktyvų ganytojo darbą Juzef Obrembski buvo apdovanotas Lenkijos prezidento ordinu „Polonia Restituta“ (1994), Auksiniu kryžiumi, „Už nuopelnus Lenkijai“ (1992). Jam – seniausiam Lietuvos lenkui – 2008 m. buvo įteikta pirmoji Lenko korta. 2001 m. gruodžio 19 d. už nuopelnus Lietuvai ir Vilniaus rajonui, Vilniaus rajono savivaldybės taryba suteikė kunigui prelatui Vilniaus rajono garbės piliečio vardą.

2013 m. Maišiagalos bažnyčios klebonijoje, kur daugiau nei 50 metų gyveno kun. prelatas Juzef Obrembski, atidarytas muziejus. Vienoje jo dalyje atkurtas šviesaus atminimo kun. prelato butas. Čia yra jo asmeniniai daiktai – baldai, drabužiai, liturginės knygos, kurias skaitė. Muziejus yra Vilniaus krašto etnografijos muziejaus filialas. Klebonijos kieme iškilo bronzinis J. Obrembskio paminklas. Paminklas išlietas Lenkijoje. Jo autorius – Krokuvos politechnikos Architektūros skyriaus dailės profesorius, skulptorius Stefan Dousa.

Kunigas prelatas Juzef Obrembski (po mirties) buvo apdovanotas Lenkų tautos atminties instituto Balstogės skyriaus skiriamu apdovanojimu „Istorijos liudytojas“.

2018 m. lapkričio 8 d. prie kun. Juzefo Obremskio muziejaus iškilmingai atidengta memorialinė lenta įamžinanti Lenkijos Respublikos Prezidento Lecho Kačynskio bei Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus viešnagę Vilniaus krašto patriarcho kun. prelato Juzefo Obrembskio 100-mečio jubiliejaus proga. Siekiant įamžinti abiejų šalių draugystę ir istorinę buvusiojo Lenkijos Respublikos Prezidento Lecho Kačynskio asmenybę, Maišiagalos Houvalto dvaro rūmų aikštei suteiktas Prezidento Lecho Kačynskio vardas.

Seniūnijoje veikia: Maišiagalos kun. Juzefo Obrembskio gimnazija, Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija, Maišiagalos vaikų lopšelis-darželis, ambulatorija, policijos nuovada, gaisrinė, paštas, degalinė, Paežerių girininkija, 2 kultūros centrai, tradicinių amatų centras, 2 bibliotekos, 4 parduotuvės, du kioskai, turgus, 5 sodo bendrijos, veikia 4 bendruomenės, aktyviausia „Maišiagalos bendruomenės centras“.

Seniūnijos teritorijoje yra dvi bažnyčios: Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų  ir Karvio Šv. Juozapo.

Seniūnijoje veikia meno kolektyvai: moterų vokalinis ansamblis „Mejszgolanki“, vokalinis ansamblis „Oktava“, mokyklos vokalinis ansamblis „Legenda“, vaikų šokių kolektyvai.

2017 metais prie amatų centro susikūrė kapela „Kapela Dvorska“, jaunimas sukūrė vokalinį ansamblį „Griun&Gold“.

Teritorijoje veikiančios įmonės: 

UAB „LT Technologies“, užsiimanti metalinių konstrukcijų gaminimu ir dažymu; UAB „Litpolstar“ gamina įrangą reklamai; UAB „Hörmann Baltic“ – vartų, durų ir rampų įrangos gamyba, UAB „Siguldos baldai“ – baldų gamyba; UAB Spekas ir KO – prekyba baldais; UAB „Lavender Village“ Lithuania – levandų laukai Kiemelių kaime su turizmo ir edukacijos paslaugomis.

Veikia 2 kavinės, 2 kaimo turizmo sodybos.

Maišiagalos gamta ir istoriniai paminklai: Maišiagalos pietvakariniame pakraštyje yra piliakalnis, kuris dar vadinamas Bonos pilimi. Seniūnijos teritorijoje telkšo gražūs Karvio, Tačilavo ir Melkio ežerai.

Lietuvos Vilniaus krašto atgavimo jubiliejaus proga 1989 m. Maišiagalos pakraštyje buvo atidengtas paminklinis akmuo ir pasodinta ąžuolų giraitė. Akmenyje iškalti Gedimino stulpai ir įrašas: „Vilniaus krašto / atgavimo 50-metis / 1939–1989“.

Maišiagalos seniūnijos perspektyviausios šakos: žemės ir miškų ūkis, gyventojų aptarnavimas.