kaires_puses_index
 
 
  
  

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 





Prisijungimas gyventojams
Prisijungimas

Prisijungimas Gyventojams

Karvys – kitOKs kaimas

Trisdešimt kilometrų: daug tai ar mažai? Vieniems nedidelė kelio, kuriuo kasdien keliauja į darbą atkarpa, kitiems yra atstumas, kurį įveikia savaitgaliais lankydami gimines. Vaikus tiek kilometrų vežame į būrelius, abiturientai keliauja pas papildomus lektorius, o jų draugai – į mėgstamų grupių koncertus. Tačiau daliai jaunų žmonių, gyvenančių Lietuvos kaimuose, trisdešimt kilometrų gali būti visai nemažas atstumas skiriantis juos nuo pramogų ar galimybių.


Kelionė

Į kelią Utena-Vilnius dvi jaunimo darbuotojos iš Utenos – Monika Rinkevičiūtė ir Agnė Prokopaitė –  išrieda penkis kartus per savaitę. Trečią popiet jos jau turi būti atvėrusios vaikų dienos centro - atviros jaunimo erdvės „kitOKs kaimas“ duris. „Jei pavėluojame nors minute, gauname atsakyti į klausimus, kur buvome“, – juokiasi merginos, mat iškart po pamokų į centrą ateinantys vaikai ir jaunimas būriuojasi kantriai laukdami, kol juos įleis.

Šešiasdešimtajame kilometre pasukusios į dešinę, mažu asfaltuotu keliuku merginos keliauja į Karvį. Iki pradėdamos dirbti, nei viena šiame kaime nėra lankiusi nei giminių, nei turėjusi draugų. Ko gero, jos nė nėra girdėjusios Karvio pavadinimo. Tačiau dabar jau žino kiekvieną kelio vingį, kiekvieną namą ir jame gyvenantį vaiką ar jaunuolį.

Karvys – vienas iš šimtų Lietuvos kaimų, turinčių vos daugiau nei 300 gyventojų, mokyklą, biblioteką ir bažnyčią. Tai nedidelis miestelis nutolęs trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus. Tačiau yra viena išimtis, išskirianti šį kaimą iš kitų gyvenviečių – tai Agnės ir Monikos darbo vieta, vaikų dienos centras ir atvira jaunimo erdvė „kitOKs kaimas“. Lietuvoje, kur kone visi dienos centrai veikia miestuose ar miesteliuose, tokia praktika neįprasta.

Karvio  Šv. Marijos Eugenijos vaikų dienos centras ir atvira jaunimo erdvė „kitOKs kaimas“ sudaro sąlygas jaunajai kartai kasdien užsiimti sporto, mokslo ir laisvalaikio veiklomis, bendrauti, poilsiauti, bičiuliautis bei tiesiog smagiai leisti laiką. Dėka Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaikų dienos centrų projekto, centras gyvuoja jau aštuntus metus. Šio finansavimo dėka centras gali reguliariai atnaujinti įrangą, išlaikyti stacionarias patalpas, darbuotojus bei visą savaitę sudaryti sąlygas jaunimui konstruktyviai leisti laisvalaikį.

Nėra „saugaus atstumo“

Dienos centre ir atviroje jaunimo erdvėje siekiama, kad jaunimas pradėtų kritiškai vertinti juos supančią  aplinką, aklai nesekdamas kitų, keltų klausimus, ieškotų ir atrastų save. Todėl savęs pažinimo mokymai, patyriminiai savaitgaliai bei vasaros žygiai yra neatsiejama Karvio jaunimo darbuotojų darbo dalis.

„Matydamos, kad kuris nors iš lankytojų atėjo neramus, nelaimingas, aiškinamės, kas nutiko. Pavyzdžiui, jei pastebime, jog centrą lankęs vaikas ar jaunuolis nustoja pas mus eiti, aptariame visus įmanomus būdus jį susigrąžinti ir pradedame veikti“, – pasakoja merginos. „Mūsų vaikų ir paauglių bėdos neturi darbo laiko, jas spręsti reikia iškart, todėl nesistengiame išlaikyti „saugaus“ atstumo: jauni žmonės žino, kad ištikus bėdai gali skambinti kad ir 24 valandas per parą. Aplinkiniai stebisi, tačiau tarp mūsų jau seniai išsitrynė amžiaus ar socialinio statuso skirtumai – esame ne darbuotojos, ne mokytojos, o galima sakyti draugės, todėl labai dažnai žinome daugiau nei jaunų žmonių artimiausia aplinka, mamos ar tėčiai. Vaikų ir jaunuolių pasitikėjimą labai branginame, nes be jo „kitOKs kaimas“ tiesiog neegzistuotų...“.

Pasitikėjimu grįstą santykį su dienos centrą ir jaunimo erdvę lankančiais jaunuoliais merginos ugdėsi nuo pat pirmųjų darbo dienų. „Kai 2011-aisiais pirmąkart atvykau į Karvį, vaikai buvo dar labai maži”, – atviraširdžiai teigė Monika. „Aišku, jie įvairiais būdais tikrino, ar esu su jais visiškai atvira, tačiau pamatę, kad nieko neslepiu, prisileido labai arti. Iki šiol manau, jog su kaime gyvenančiais jaunais žmonėmis rasti bendrą kalbą man sekasi žymiai lengviau nei su mieste gyvenančiais jaunuoliais. Agnė prie Monikos prisijungė šiek tiek vėliau: „Tuo metu centro daugumą jau sudarė jauni paaugliai, kurie sužinoję, kad dirbsiu erdvėje, žiūrėjo į mane gana įtariai. Netrūko išbandymų, tačiau pamažėle paaugliai mane prisileido. Manau, kad tie „išbandymai“ – normali praktika. Juk nei vienas mūsų nepuola pasakotis savo gyvenimo kiekvienam sutiktam žmogui”. Merginos iki šiol pastebi, kad vieni centro lankytojai labiau linksta draugauti su Monika, o kiti – su Agne. „Tiek mes, tiek jaunuoliai susiradome vieni kitus pagal charakterio savybes, pomėgius, požiūrius... Nors visi bendraujame draugiškai, natūralu, kad pasipasakoti labiausiai norisi tai, kurios būdas artimesnis“.

Kasdienybė

„Tiek vaikų dienos centre, tiek jaunimo erdvėje mes bendraujame, mokinamės, augame, tobulėjame, klystame, eksperimentuojame, ieškome ir atrandame”, – teigia Agnė. „Mes leidžiame jaunam žmogui būti savimi, būti laisvu, pasijusti saugiai ir bent kelioms valandoms sudarom sąlygas pailsėti nuo kasdienių rūpesčių ir problemų”.

„Šiuo gyvenimo etapu paaugliai yra linkę eksperimentuoti, ieškoti savo identiteto, todėl atsižvelgus į jaunų žmonių poreikius pradėjom organizuoti specialius merginų užsiėmimus”, pasakoja Agnė. „Bedarydamos viena kitai manikiūrus, randame laiko ir paatvirauti apie asmeninius santykius, rūpesčius, svajones...“.

Paklausus, ką tuo metu, kol merginos lakuojasi nagus, veikia vaikinai, įsiterpia Monika: „Jie daugiausiai laisvalaikio praleidžia sportuodami. Karvyje yra visos galimybės žaisti krepšinį, futbolą, biliardą, stalo tenisą, stalo žaidimus, Xbox. Vieną kartą per savaitę taip pat vyksta krepšinio treniruotės, kurios yra “Krepšinio galia” projektas. Tiesa, ne tiek krepšinis, kiek stalo teniso ir biliardo turnyrai vaikinams sukelia daugiausiai emocijų. Jiems ruošdamiesi, Karvio lankytojai intensyviai treniruojasi, mokinasi naujų technikų, kartais pamiršdami viską, kas juos supa aplink. Turnyrai pritraukia net tuos, kurie paprastomis dienomis į centrą niekad neateina.”

„Mūsų tikslas  kuo daugiau keliauti su jaunuoliais, kad būdami kitoje aplinkoje jie stiprintų pasitikėjimą savimi, susipažintų su daugybe skirtingų žmonių” teigia Agnė. Ateityje šis pasitikėjimas, galbūt, virs galimybėmis, kurioms reikės drąsos, stiprybės ir tolerantiško mąstymo. „Man visad smagu matyti, kaip po eilinės kelionės paaugliai grįžta įkvėpti, norintys išmokti naujų dalykų, patys pasiūlo centre vykdyti vienokią ar kitokią veiklą”, – pokalbio pabaigoje dalinasi Monika.

Grėtė Kaulinytė

Shadow up